Stresas. Visos ligos tik dėl jo?
Apie stresą šiuolaikinėje visuomenėje kalbama gana daug ir dažnai. Itin greitas gyvenimo tempas, įtempti darbo santykiai, asmeninio gyvenimo problemos, konfliktai tapo daugelio mūsų įprasta gyvenimo dalimi. Bent jau taip manome. Visgi, apie tikrą streso poveikį pasakojama nedaug ir labai apskritai. Galbūt kiek gilesnė pažintis su stresu, lemiamą akimirką Jums leis apsispręsti: stresuoti ar ne?
Stresas – apsauginė žmogaus organizmo reakcija. Jis kilo iš tų laikų, kai dar visi vaikščiojome medžiais ir darėme įrankius iš skaldyto akmens. Tiesą sakant – dar seniau. Stresą patiria visi gyvi organizmai, tačiau toks stresas, kokį suprantame mes daugiausia būdingas gyvūnams: nuo pelytės – iki dramblio, nuo bitės – iki erelio. Iš tiesų, pirmiausia, reikėtų nustoti apie stresą galvoti blogai – jam tai tikrai nepatinka. Stresas, kaip ir skausmas, yra natūrali organizmo reakcija padedanti išgyventi. Jei nebūtų streso mechanizmo – mus visus senų seniausiai būtų suvalgę dinozaurai. Tačiau, streso dėka, mes gebėjome nuo jų pabėgti, su jais kovoti ir išgyventi. Taigi, padėkokime stresui!
Mūsų organizmas turi du pagrindinius rėžimus: „rest and digest“ (ilsėtis ir virškinti) arba „fight anf flight“ (kovoti arba bėgti). Šie du rėžimai visus (taip taip, VISUS) mūsų organus veikia visiškai priešingai. Kai ilsimės ir virškiname mūsų organizmas daug dėmesio skiria SAU – gydosi mažus nepastebimus uždegiminius procesus, širdelė muša poilsiaudama, kraujo spaudimas – kaip penkiolikos, virškinimo sistema dirba kaip laikrodukas, mes puikiai miegame ir pailsime… Tiesiog idilė. Galėtume taip ramiai sau ir gyventi, jei ne tas nedorėlis Stresas. Tai jis sumaišo visas kortas. Būtent stresas perjungia mūsų poilsio rėžimą į rėžimą „ginkis, bėk, panikuok“. Ir tada prasideda visas smagumas: širdelė daužosi taip, kad jaučiame ją net kulnyse, kraujo spaudimas muša visus rekordus, virškinimo sistema išeina atostogų ir blogas burnos kvapas tampa nuolatiniu palydovu, staiga naktys tampa per šviesios, kaimynai – per garsūs ir „tik dėl to“ mes negalime išsimiegoti. Šis rėžimas idealus, jei Jūs – bėgate nuo liūto, patruliuojate ar dėl kitų priežasčių turite išlikti budrūs. Tačiau tiesa ta, jog dabar mes gana retai ilsimės ir virškiname. Mes skubame, stresuojame ir šiaip visi mus „varo iš proto“. Mūsų kūnas tiek į mažą ir pastovų stresą, tiek į pavojų gyvybei reaguoja beveik vienodai. Ir iš tiesų, juk kai reikia pabėgti nuo liūto visai nesvarbu, kad dar nesuvirškintas kepsnys ar kad esi pavargęs – organizmas padarys viską, kad tik išgyventų. Deja, tų „liūtų“ mūsų gyvenime – vos vienas kitas, tačiau daug skruzdėlių, į kurias mes reaguojame kaip į tikrus liūtus.
Mūsų kūnas – tobulas. Mes sukurti taip, kad sėkmingai galime išgyventi šimtą metų. Tačiau, juk neperkate mašinos, kurios itin didelė rida? Ir nenorite stipriai nudėvėto daikto? Kodėl? Nes yra didelė tikimybė, kad jie ilgai nebetarnaus. Mūsų širdelė – ne išimtis. Jei nuolat stresuodami ją versime plakti dvigubai greičiau – ji dvigubai greičiau pasens. Pasens nesulaukusi viso jai skirto laiko vien dėl to, jog mes netaupiai ją naudojome. Mes ne tik negalėsime užmigti nuolat laukdami, kad mus užpuls, bet ir neleisime mūsų mažiems sužeidimams kūne atsistatyti, nes tai, daugiausia, vyksta būtent miego metu ir tik tada, kai organizmas gali „užsiimti savimi“, o ne kovoti su nebūtais priešais. Infekcijoms durys – plačiai atvertos. Juk kam kovoti su gripu, jei mus vejasi liūtas? Ilgainiui veikiant stresui organizmas pasiduoda visiems mažiems aplinkos veiksniams, kurie „lašas po lašo mus pratašo“, kol mes laukiame liūto kuris taip ir nepasirodo. Tad, ką mes pasirinksime: stresuoti ar ne?
Stresas – šiuolaikinės visuomenės baubas, tačiau, pasirodo“ ir su juo įmanoma gana nesunkiai kovoti. Kaip? Laukite tęsinio… 😊