Kas nutinka, kai žmogus išgirsta diagnozę – vėžys?
Tokia žinia išmuša iš vėžių ne tik patį žmogų, bet ir jo artimuosius. Žinia apie mirtiną ligą, žmogų pribloškia lygiai taip pat, kaip, kad išgirdus ir žinią apie artimojo mirtį. Norint suprasti reakciją į šią situaciją, belieka tik suprasti 5 stadijų modelį, kurį žmogus turi pereiti.
- ŠOKAS (NEIGIMAS). Kai žmogus negali tuo patikėti. Mano, kad tai klaida arba kas vyksta dabar, tai vyksta ne su juo ir bando tai neigti, galvodamas, kad nepripažinimas jį atitolins nuo šios problemos. Žmogus gali pradėti ieškoti kitų specialistų, tikėdamasis, kad jie paneigs šią diagnozę. Tokiu atveju, žmogui reikia duoti laiko susitaikyti su išgirsta diagnoze, tačiau artimieji negali palaikyti neadakvačių sprendimų ar jam pritarti bet kokiame žingsnyje. Meluoti ar sakyti, kad nieko neivyko – irgi nevalia. Jei ligonis vis tik aktyviai tai neigdamas ieško Jūsų pritarimo neracionaliems sprendimas, tokiu atveju artimieji turi geriau patylėti, nepatarinėti ir nepritarti, bet pasakyti, jog nesate medikas ir šiuo klausimu negalite jam padėti, nors ir kaip norėtumėte.
- PYKTIS. Kai vis tik žmogus supranta, kad tai realybė ir situacijos negalima pakeisti, apima pyktis – “Kodėl aš?”, “Už ką man?”, “Taip neteisinga”. Jis gali kaltina visus – nuo savo viršininko iki Dievo, kad taip atsitiko. Jį pradeda erzinti visi žmonės, gali jausti net konkurenciją, kodėl man, o ne pvz.kokima kolegai taip nutiko. Net patys artimiausi žmonės jam gali atrodyti kalti ir dėl to jis pradeda kabinėtis prie įvairių smulkmenų. Artimieji turėtu suprasti, kad pyktį, agresiją sukelia liga, mirties baimė, bejėgiškumas, fizinis skausmas. Reikėtų stengtis nereaguoti į šiurkštumą. Pokalbio metu akcentuoti, kad ne jis kaltas dėl to, kad taip nutiko.
- DERYBOS. Po pykčio ateina derybų stadija, kai žmogus bando atidėti tai, kas neišvengiama. Ligoniai pradeda derėtis tik tam, kad nutolintų ar rastų išeiti iš situacijos. Dauguma bando sudaryti sandorį su Dievu, kitais žmonėmis, su gyvenimu – “Leisk man pagyventi, kol vaikai užaugs”, “Atitolink ligą, o aš pažadu, kad …” ir t.t. Jei žmogus tuo metu dirba ir dar yra darbingas, jis pradeda daugiau dirbti, nesibaido viršvalandžių, kad tik jo neatleistų. Yra įrodymų, kad tie žmonės, kurie turėjo planų, pvz.: laukė vaikų vestuvių, anūkų, svarbių susitikimų su artimais žmonėmis – išgyveno ilgiau.
- DEPRESIJA. Supratus, kad derybos neduos rezultatų, kad visa tai yra realybė, suvokiami visi praradimai, susiję su pokyčiais, žmogus tampa prislėgtas, panyra į depresiją, neturi energijos, motyvacijos ir su nerimu žvelgia į ateitį. “Neverta kovoti, vis tiek mirsiu”, “Kokia tos kovos prasmė?”, “Aš toks nelaimingas”. Tai laikas, kai baimė tampa ypač aštri ir viską užvaldo bejėgiškumas. Šiame etape labai svarbu leisti žmogui išsikalbėti, nepalikti vieno, klausytis jo. Nesakyti, kad visas bus gerai, nes tai gali suketi tik pyktį, o sakyti, aš nežinau, kaip tu jautiesi, bet jei tu man pasipasakosi, aš pabandysiu tave suprasti. Buvimas šalia, pokalbiai – palengvina kančias, vienatvės pojūtį ir baimę.
- SUSITAIKYMAS (PRIĖMIMAS). Suvokus, kad kova su permainomis bergždžia, ateina susitaikymas ir tai priimama, kaip neišvengiamą faktą. Tai nėra laiminga būsena, tai greičiau nuolankus susitaikymas, jog reikės išmokti su tuo gyventi ir gyventi toliau. Žmogus pradeda galvoti apie tolimesnius planus, tikėdamas, kad viskas bus gerai, nors ir “nežinau kas manęs laukia už bet kokio posūkio”, “Negaliu to įveikti, bet galiu tinkamai pasiruošti”. Jam baisu, bet jis supranta, kad kito kelio nėra ir tikisi laimingos pabaigos, pasveikimo. Šioje stadijoje susitaikoma su esama padėtimi ir nurimstama. Jei įmanoma, artimieji šioje stadijoje turėtų tenkinti ligonio norus, padėti nukreipti dėmesį nuo ligos, sugalvoti pramogų, stengtis užimti tuo, kas jam suteikia jo gyvenimui džiaugsmą ir prasmę, rodyti meilę ir palaikymą.