Ką pasakyti žmogui, kurio artimasis miršta?
Mes tiek daug kalbame. Kalbame apie viską: orą, madą, vargus ir džiaugsmus, savo artimuosius, darbo santykius… Tačiau kai ateina laikas kažką išlydėti, imame ir pritrūkstame žodžių. Dažnai dėl to, kad suprantame šių žodžių svarbą ir nenorime visko sugadinti, o kartais tiesiog, atrodo, nėra ką pasakyti. Pabandysime Jums padėti.
Tau viskas gerai, kai nėra gerai
Mes vis dar esame konservatyvūs savo gedėjime ir ne visada norime rodyti emocijas, o paklausus „Ar tau viskas gerai?“ dažniausiai net tokiu metu išgirstame teigiamą atsakymą… Taigi vienas geriausių būdų atliepti žmogaus jausmus yra jam tiesiog priminti, jog visiškai normalu, kad jam skauda, pikta ant pasaulio, gaila ko nespėta padaryti…. Visa tai – gedulo dalis. Todėl gali būti vertinga paskyti: „Tu neprivalai dabar būti stiprus, išsiverk“ ar „Leisk sau gedėti“, „Nevaržyk emocijų savyje, visiškai normalu yra tai, ką tu jauti“…
Ar tikrai gyvenimas nesustoja?
Žinoma, kažkam išėjus, kitų gyvenimas nesibaigia. Tačiau po netekties, ypač labai artimo žmogaus, ne retai žmonės pasakoja, jog net keleriems metams jų gyvenimai buvo tiesiog sustoję ir jie nebeturėjo tikslų, svajonių, kol vėl rado jėgų gyventi. Nors mes puikiai suvokiame, kad reikėtų patarti gyventi toliau, tačiau tai tikrai neturėtų būti frazės, kurios tariamos iš karto po mirties. Tad pamokymus „Gyvenimas nesustoja“, „Tu negali aukoti savo gyvenimo“, „Viskas pasimirš ir gyvensi toliau“ ir pan. geriau pasilaikyti sau.
Netektis išgyvenusieji sako, jog už atvirus pamokslus gyveti kur kas labiau motyvuoja kalbėjimas apie teigiamas akimirkas kartu, atminimo įprasminimas: „Tu buvai pati geriausia mama, jei tik jis būtų galėjęs, būtų tai pasakęs“, „Neleisk, kad nuostabius prisiminimus pakiestų liūdesys“, „Tau nereikia pamiršti netekties. Tu niekada to nepamirši, tačiau nepamiršk ir džiugių akimirkų“…
Nepervertinkite žodžių
Ne visada svarbus žodis. Artėjant prie netekties ar jau netekus artimojo kartais gera tiesiog turėti žmogų šalia. Tyliai, nebyliai, tuo metu, kai galvoje sukasi visų buvusių akimirkų filmas tiesiog sėdėti į ką nors atsirėmus nugara, apkabintam ar tiesiog ne vienam. Tiesa, klausti ar norėtų, kad pasiliktum ne visada tikslinga, nes juk mes taip nenorime kitų užkrauti savo problemomis…Todėl jei tik gali ir kirba bent menkiausia abejonė, kad kitam tavęs reikia – tiesiog pasilik. Tu nesumažinsi netekties skausmo, tačiau suteiksi vilties, kad pasauliui jis dar yra reikalingas.
Galų gale, ką, kada ir kaip sakyti patarti sunku, nes tai, kas vieniems padeda – kitiems gali tapti įžeidimu ar didesniu skausmu. Todėl pasikliaukite savo nuojauta ir to žmogaus pažinimu. Na, o jei nesinori kalbėti – ir nekalbėkite. Tylėti irgi yra būdas palaikyti.