Pažengusį vėžį įveikusi Vaiva įsitikinusi – šie būdai tikrai veikia
Skaitykite visą išsamų straipsnį: https://www.delfi.lt/gyvenimas/grozis_ir_sveikata/pazengusi-vezi-iveikusi-vaiva-isitikinusi-sie-budai-tikrai-veikia-120173533
Po vėžio diagnozės jau praėjo 8 metai. Apie savo praeitą gydymosi kelią jau esate pasakojusi (įdėsiu str. nuorodą) Pasveikti turėjus pažengusią ligos stadiją yra tikra dovana, todėl daug kam bus smalsu, kaip tai pavyko ir pavyksta išlaikyti remisiją?
Aš galvoju, kad ilgalaikės remisijos sėkmė priklauso ne tik nuo gydytojo ir jo paskirto gydymo būdo, vaistų, bet esu įsitikinusi, kad labiausiai sau padėti gali pats žmogus, kuris įsiklauso į savo organizmo poreikius, vadovaujasi intuicija bei konsultuojasi su privačių įstaigų gydytojais specialistais bei onkologais. Niekada nepasikliaunu vieno gydytojo nuomone, bet sprendimą, kokiu keliu eiti, kaip sau dar padėti, priimu pati.
Knygoje „Radikali remisija“
, kurioje aprašomi atvejai, kai žmonės pasveiksta net kai nėra jokių galimybių, autorė išskiria 9 pagrindinius veiksnius, kurie atveria kelią į dramatišką sveikimą. Minėjote, kad esate skaičiusi šią knygą. Ar teko naudotis joje esančiais patarimais norint išlaikyti sveikatą?
Taip, aš knygą skaičiau, bet skaičiau, kai jau buvau ilgalaikėje remisijoje 7 metus ir skaitydama kiekvieną išvardintą veiksnį, atrodė, kad skaitau apie save arba lyg aš pati būčiau tai parašiusi, nes viskas, išskyrus vieną vienintelį dalyką – radikalus mitybos pakeitimas. Dar vis iki šiol man nepavyksta sveikai maitintis. Buvo momentas, kai išgirdau diagnozę ir patyriau šoką, gal kokį mėnesį ir valgiau sveikiau: atsisakiau cukraus, angliavandenių, bet per chemoterapiją, kai išsiderino skonio receptoriai, grįžau prie to maisto, kokio man tuo metu norėjosi ir nebūtinai jis buvo sveikas. Aš vis dar viliuosi, kad man ateis įkvėpimas ir mitybos įpročius pavyks kardinaliai pakeisti, bet kol kas tenka kovoti su vidiniais demonais.
Koks Jūsų sveikimo receptas?
Aš 100% esu įsitikinusi, kad sveikti man padeda geros emocijos, kurias gaunu keliaudama, dirbdama ar ilsėdamasi sode, kuris atsirado ligos dėka, artimųjų palaikymas bei vartojami aukštos kokybės maisto papildai iš natūralių žaliavų. Taip pat svarbu reguliariai lankytis pas gydytojus, tikrintis ir ne tik tada, kai tyrimai paskiriami „valdiškai“ būnant ilgalaikėje stebėsenoje, bet ir pačiam imtis iniciatyvos ir pasidaryti pvz.: visų įmanomų organų echoskopiją, darytis išsamius kraujo tyrimus tiek apie vidaus organų būklę, tiek tikrintis kiek organizme yra vitaminų, mineralų, nes bendras kraujo tyrimas gilesnių problemų neparodys.
Ką dar galėtumėte/norėtumėte padaryti dėl savo sveikatos?
Ta ką pati darau dėl savęs: maisto papildai, tyrimai – kainuoja, o finansai irgi turi savybę pasibaigtiJ Tai jei turėčiau dar didesnes finansines galimybes, tai tikrai pasinaudočiau ir privačių onkologinių klinikų siūlomomis paslaugomis: intraveninėmis glutationo, vitamino C injekcijomis, dažniau daryčiausi limfodrenažinius masažus. Dabar yra nemažai inovatyvių, skystos biopsijos tyrimų iš kraujo, kurie gali tave įspėti apie artėjantį atkrytį, nes kraujas anksčiau parodo galimas rizikas, nei radiologiniai tyrimai, bet tai nėra pigu, toks tyrimas kainuoja 1500€, vieną kartą jau tokį prieš metus pasidariau, tai jei turėčiau neribotus finansus, tai tokį tyrimą daryčiausi kas pusmetį.
Kokios didžiausios krizės/abejonės/nerimas buvo per remisijos laikotarpį?
Šiame kelyje, net ir būnant remisijoje, nerimas yra nuolatinis palydovas. Dieną, kai dirbi, kažkuo užsiimi, pamiršti apie ligą, bet kai ateina vakaras ir reikia eiti miegoti, tai mintys žudikės nuolatos primena apie tai, koks vis tik gyvenimas yra trapus, nes labai iš arti matau savo draugių, einančių tuo pačiu onkologijos keliu, atkryčius ir sudėtingą, iki gyvos galvos, paskirtą gydymą ir ne paslaptis – mirtis. Ir kai tą matai labai iš arti, supranti, kad ir tu nesi nemirtingas ir atkrytis tave gali pasivyti bet kurią dieną. Praktiškai kiekvieną dieną ką nors naujo suskausta ir iškarto apima panika, kad gal tai kažkas rimto.
Nors esate sveika, nenutolote nuo ligos draugų: įkūrėte FB uždarą grupę „VĖŽYS NE SLOGA“, kur šiuo metu daugiau nei 8000 žmonių, bei tokiu pat pavadinimu ir viešas paskyras Instagram bei Facebook, tad iš pirmų lūpų žinote, kuo gyvena sergantys. Kokius dažniausiai sveikimo receptus jie taiko?
Visada sakau, kad sveikti drauge su bendražygiais visada lengviau, nes galima dalintis patarimais, išgyvenimais, palaikyti vieni kitus. Daugiausia diskusijų kelia klausimas, kaip dar galime sau padėti sveikti? Ir dažniausi klausimai yra apie maisto papildus ar alternatyvius gydymo būdus. Tenka kartais net psichologu padirbėti. Buvo viena įsimintina istorija, kai jauna moteris, turinti metų laiko vaiką susirgo agresyvia vėžio forma, o po kelių mėnesių 4 stadijos vėžys buvo diagnozuotas ir jos vyrui. Įsivaizduokite, jauna šeima, vaikas mažas, o abu tėvai kovoja su liga ir nebegali pasirūpinti nei vienas kitu, nei vaiku, nes gyvena ne Lietuvoje. Ir vieną labai vėlų vakarą uždaroje grupėje pradėjo eiti liūdni, suicidinių minčių turintys tos moters įrašai. Mes administratoriai laiku sureagavome, palaikėmė pokalbį su ja, kol suradome psichologę, kuri su ja susisiekė ir pasikalbėjo. Tai nelaimės buvo išvengta.
Kas skaitant kitų pasisakymus labiausiai stebina/piktina ar yra nesuprantama?
Mane stebina, kad žmonės, gavę tokią likimo dovaną – kaip vėžys, vis dar sugeba būti pikti, gali leisti sau įžeisti kitą žmogų, nemažai yra ir pavydžių žmonių, kurie sako: tau gerai, turi pinigų tai gali sau pirkti brangius maisto papildus ar lankytis privačiai pas gydytojus, o ką daryti tiems, kas neturi pinigų? Lygtai man kažkas tuos pinigus duoda. Aš pati visą gyvenimą mokiausi, siekiau karjeros, sunkiai dirbau ir dabar dar dirbu, tam, kad turėčiau geresnę finansinę situaciją.
Kartais bando net konkuruoti tarpusavyje, kuris ilgiau išgyvens. Man kažkada viena moteris pasakė: na tau tai gal nelabai svarbu kiek gyvensi, o aš tai negaliu numirti, nes turiu anūkų ir noriu matyti, kaip jie auga. Atrodo, kad lygtai aš ar ji, galėtume vienai kitai paskolinti savo gyvenimo laiko ar jį atimti.
Būti sveikai irgi yra didžiulis darbas ir investicija. Anksčiau esate kalbėjusi, kiek kainuoja „nemokamas“ vėžio gydymas. Gal galite pabandyti įvertinti, kiek atsieina buvimas remisijoje? Tyrimai, papildai, procedūros, specialistų konsultacijos, juk valdiška ligos stebėsena yra švelniai tariant juokinga.
Aš visada drąsiai sakau, kad ta valdiška, ilgalaikė stebėsena – yra apie nieką. Nuo tokios stebėsenos jau mirė ne viena mano draugė, pažįstama ir net mama, nes eilinį kartą vėl buvo nepastebėtas ligos progresavimas, mts atsiradimas. Jei pats savimi nepasirūpinsi, niekas tavim nepasirūpins. Man net viena gydytoja yra pasakiusi, kad už tai, jog esi remisijoje, turi padėkoti sau. Kiek tiksliai išleidžiu, niekada neskaičiavau, nes mėnuo mėnesiui nelygus, bet galiu pasakyti, kad visi pinigai, kuriuos uždirbu – yra išleidžiami sveikatai ir geroms emocijoms. Bet čia irgi toks užburtas ratas, tam, kad uždirbti, reikia daug dirbti, o tai vėl papildomas stresas, kurio pasekmės gali būti skaudžios.
Ką norėtumėte patarti kitiems? O ypač tiems, kurie pasitiki vien gydytojais ir nesidomi savo liga patys?
Bet kokiu klausimu, visada pasikonsultuokite su keliais specialistais. Niekada nepagailėkite pinigų privačioms konsultacijoms, nes aš pastebėjau, kad tas pats gydytojas, kuris dirba ir valstybinėje institucijoje ir verčiasi privačia praktika, privačios konsultacijos metu kalba daug atviriau ir daugiau gydymo alternatyvų pasiūlo, nes supraskite, valstybinėse gydymo įstaigose dirbama pagal Pasaulio sveikatos organizacijos „nuliestus“ šabloninius protokolus, kurie yra retai peržiūrimi ir atnaujinami, o kiekvienas vėžio susirgimas – nėra šablonas, nes kiekvieno žmogaus organizmas kitos, todėl vėžio gydyme yra labai svarbu gauti personalizuotą gydymą, nes tai NE SLOGA.