Priešinės liaukos vėžys, prostatos gydymas

Aprašymas

Priešinės liaukos vėžys, prostatos gydymas

PRIEŠINĖS LIAUKOS VĖŽYS : DIAGNOZĖ

Priešinės liaukos vėžys dažniausiai (75 proc.) nustatomas 60-80 metų amžiaus vyrams, tačiau, plačiau naudojant PSA testavimą, vis dažniau liga nustatoma jaunesniems vyrams.

Daugumai pacientų, sergančių ankstyvomis PLV stadijomis, nėra jokių simptomų. Pagrindinės diagnostinės procedūros, kurios leidžia įtarti priešinės liaukos vėžį, yra: digitalinis rektalinis tyrimas (DRT), prostatos specifinio antigeno (PSA) koncentracijos kraujo serume nustatymas ir prostatos biopsija transrektalinė ultrasonografija (TRUS).

DRT metu konstatuojamas prostatos tūris, forma, simetriškumas bei parenchimos sukietėjimai. Vėžiui būdingi priešinės liaukos asimetrija, kieti navikiniai mazgai, kurie gali būti išplitę už prostatos ribų. Prostatos patologiniai pokyčiai, aptinkami DRT metu, priklauso nuo tyrėjo patirties ir aptinkami 15-40 proc. prostatos vėžio atvejų.

 

Yra svarbiausias pirminės priešinės liaukos vėžio diagnozės testas. PSA – tai kalikreino tipo serininė proteazė, kurią gamina išimtinai prostatos liaukinio epitelio ląstelės ir kuri patenka į kraujo serumą tik įvykus ląstelės membranos pažeidimui dėl patologinio proceso (dažniausiai vėžio). Tačiau PSA yra specifinis organo, bet ne specifinis ligos žymuo, ir jo koncentracija kraujo serume gali padidėti ne tik vėžio atvejais, bet ir kaip kitų gerybinių prostatos ligų pasekmė. Nepaisant to, padidėjęs PSA kiekis kraujo serume yra statistiškai nepriklausomas prostatos vėžio pranašas, kuris leidžia įtarti šią ligą patikimiau nei DRT.

 

Metu prostatos vėžys gali atrodyti labai įvairiai. Maži navikai dažniausiai atrodo kaip hipoechogeniniai židiniai, tuo tarpu didesni navikai dažniausiai būna mišrūs, sudaryti iš hipoechigeninių ir hiperechogeninių židinių. Svarbu žinoti, kad daugelis prostatos vėžinių navikų yra izoechogeniniai ir gali būti aptikti tiek atliekant sistematinę biopsiją. Taigi TRUS vaidmuo diagnozuojant prostatos vėžį – identifikuoti prostatos liaukoje vėžio įtarimą keliančius židinius ir pagerinti prostatos anatominių zonų biopsijos tikslumą.

Transrektalinė ultragarso kontroliuojama prostatos biopsija su 18 G biopsine adata yra standartinis medžiagos gavimo būdas histopatologiniam tyrimui atlikti. Skiriant antibiotikų profilaktiką, kuri sumažina uždegiminių komplikacijų riziką, vienu metu gali būti atliekamos daugybinės prostatos biopsijos. Kadangi prostatos karcinoma pagrindinai pažeidžia liaukos periferinę zoną, dažniausiai atliekamos sekstantinės (iš šešių vietų) prostatos biopsijos. Pastaraisiais metais sistematiškai imami vidutiniškai 8 biopsiniai stulpeliai iš prostatos viršūnės, vidurio ir bazės abipus, nukreipiant adatą daugiau į lateralinę pusę, tam kad į biopsijų medžiagą patektų daugiau periferinės prostatos audinių.

Nepaisant aukšto techninio lygio ir didelės rezoliucijos, nei kompiuterinė tomografija (KT) nei magnetinis branduolinis rezonansas (MBR) nėra patikimi tyrimo būdai lokalaus prostatos navikų išplitimo (ekstrakapsulinės naviko invazijos) įvertinimui ir dėl to nerekomenduojami kaip standartiniai tyrimo metodai. Dinaminis, endorektalinis, kontrastinis MBR yra jautriausias neinvazinis tyrimo metodas prostatos kapsulės penetracijai identifikuoti, tačiau jo vaidmuo šiuo metu dar yra prieštaringas ir, be to, tyrimas yra prieinamas tik pavieniuose centruose. KT rekomenduojama atlikti planuojant dozę prieš pradedant išorinį spindulinį gydymą.

Kaulų scintigrafija lieka jautriausias tyrimo metodas kaulinėms metastazėms aptikti ir yra jautresnė už klinikinį ištyrimą, rentgenologinius tyrimus ar PAP nustatymą. Radioaktyvieji technecio izotopai turi aukščiausią specifiškumą kauliniam audiniui ir todėl plačiausiai taikomi griaučių skenavimui. Be kaulų, prostatos karcinoma gali metastazuoti į bet kokį kitą organą, dažniausiai į tolimus limfmazgius, plaučius, kepenis, smegenis ir odą. Kai yra tolimosioms metastazėms būdingų simptomų, tikslinga atlikti krūtinės ląstos rentgenogramą, KT ir MBR.

PRIEŠINĖS LIAUKOS VĖŽYS : GYDYMAS

Priešinės liaukos vėžys ir jo gydymas yra kontraversiškas. Gydymo taktikos pasirinkimas svyruoja nuo agresyvių būdų, tokių kaip radikali prostatektomija (prostatos pašalinimas) ir radioterapija iki atidėlioto gydymo, kuris pradedamas tik ligos progresavimo atvejais.

AKTYVUS STEBĖJIMAS

Aktyvaus stebėjimo terminas apibrėžia tokią gydymo taktiką, kai, nustačius Priešinės liaukos vėžio diagnozę, gydyti pradedama tik tada, kai navikas pradeda rodyti aktyvumą (pvz. augantis PSA lygis). Ligoniai, kuriems gydymas atidedamas, turi būti kruopščiai sekami. Pažymėtina, kad augantis ligonio nerimas traktuojamas kaip simptomas, kai reikia pradėti gydyti.

Šių ligonių gydymo atidėjimas paremtas stebėjimais, kad, esant gerai ir vidutiniškai naviko diferenciacijai, dešimties metų vėžio specifinis išgyvenamumas siekia net 87 proc. Šiuos rezultatus patvirtino ir naujausias švedų tyrimas, kur rizika mirti nuo prostatos vėžio po 15 metų aktyvaus stebėjimo smarkiai išauga tik blogos diferenciacijos naviko atvejais, bet nepriklausomai nuo ligos stadijos.

Jaunesnio amžiaus ligoniams, kuriems yra ilgesnė kaip 15 metų numatoma gyvenimo trukmė, rekomenduojamas griežtas stebėjimas, įskaitant PSA testavimą kas tris mėnesius ir pakartotines prostatos biopsijas kartą per metus. Jei mažiau nei per trejus metus PSA kiekis padvigubėja, atsiranda klinikinių ligos progresavimo požymių, ar iš pakartotinės biopsijos medžiagos nustatoma, kad navikas progresuoja, skiriamas aktyvus gydymas.

LOKALIZUOTAS PROSTATOS VĖŽYS

RADIKALI PROSTATEKTOMIJA

Radikali prostatektomija yra radikalus chirurginis prostatos vėžio gydymo būdas, šalinant visą priešinę liauką kartu su sėklinėmis pūslelėmis. Šios operacijos tikslas – visiškai išgydyti sergantį lokaliu prostatos vėžiu vyrą. Pagrindinė indikacija operacijai – tikėtinai pagydomas (neišplitęs) prostatos vėžys su ilgesne kaip 10 metų numatoma ligonio gyvenimo trukme.

Daugelio ekspertų nuomone radikali prostatektomija yra pirmos eiles pasirinkimas gydant lokalizuotą prostatos vėžį. Šiuo metu dažniausiai naudojamas retropubinis prostatektomijos būdas, kuris leidžia vienmomentiškai pašalinti klubinius limfmazgius ir priešinę liauką.

Radikali retropubinė prostatektomija pasižymi dviem specifinėmis komplikacijomis. Tai šlapimo nelaikymas ir erekcijos sutrikimai.

RADIKALUS SPINDULINIS GYDYMAS

Modernus spindulinis gydymas atliekamas linijiniais greitintuvais, kurie aukštos energijos, kompiuterio kontroliuojamus spindulius nukreipia į organo taikinį, maksimaliai apsaugant nuo apšvitinimo aplinkinius sveikus audinius.

Lokalizuoto prostatos vėžio (T1-T2, Nx-N0, M0) išorinio spindulinio gydymo rezultatai prilygsta radikalios prostatektomijos gydymo rezultatams. Šis teiginys yra paremtas daugelio prospektyvinių ir retrospektyvinių tyrimų, kai ilgalaikis išgyvenamumas be PSA padidėjimo siekia 70-90 proc.

Vietiškai pažengusio prostatos vėžio atvejais spindulinio gydymo, kaip monoterapijos rezultatai nėra pakankami geri, ir todėl radioterapija dažniausiai derinama su adjuvantine ilgalaike (3-jų metų) androgenų hormonų terapija.

Ligoniai turi būti gerai informuoti apie galimas vėlyvas spindulinio gydymo komplikacijas.