Kokį gydymo būdą pasirinkti susirgus vėžiu? Vienos moters istorija

Mano istorija prasidėjo dar tada, kai buvau vaikas. Tuo metu, net nežinojau kas yra tas vėžys. Nesupratau kokia, tai yra liga, ir kaip liūdnai viskas gali baigtis.

Kadangi mokykloje reikia pateisinti praleistas pamokas,todėl kreipiausi į šeimos daktarę dėl peršalimo ir vos vos pakilusios temperatūros.  Na kam nepasitaiko rudenį peršalti? Tačiau atlikti kraujo tyrimai, parodė kažką daugiau, nei peršalimas. Skubiai buvau nusiųsta išsamesniam ištyrimui. Viskas vyko labai greit. Operacija, biopsijos paėmimas ir galiausiai diagnozė -Hodžkino limfoma III stadija. Emocijų nebuvo jokių, nes priėmiau tą ligą, kaip elementarų susirgimą. Mano vaikiška galvelė, nieko dar nesuprato. Didžiausia panika buvo plaukai. Kaip aš būsiu be jų,kaip aš atrodysiu?

Tuo metu, gydžiausi vaikų onkologiniame, mačiau kur kas daugiau,nei galima įsivaizduoti. Vilties ir gyvybės pilni žvilgsniai, dailios kepuraitės,mamos su vaikais. Tiesiog bendruomenės gyvenimas. Vieni kitus pažįsta, žino kokius tyrimus kam atliko, kaip kas jaučiasi. Kartu ir džiaugiasi,kartu ir liūdi.  Ligoninėje praleidau 6 mėnesius, nes ten namo išvažiuoti,  nelabai ir galima. Paskirtas gydymas buvo 6 „blokai“ chemijos ir 25 kartai švitinimo.

Gyvenimas stojo į vėžias. Pabaigiau mokyklą, įstojau mokytis, galiausiai ir gerą darbą susiradau. Mylintis vyras,graži šeima. Ar gali būti geriau? Atrodo viskas kaip iš pasakos. Daug planų,gyvenimas verda, bet…

Praėjus lygiai 10metų, užčiuopiau plaštakos dydžio sukietėjimą krūtinėje. Iškart užsiregistravau pas mamologus. Kadangi vizitas sutapo su mamos gimimo diena, tai tikrai galėjau nudžiuginti, nes nebuvo pastebėta jokių pakitimų, kurie galėtų kelti nerimą. Kadangi dirbu su vaikais, tai ir „nurašė“, kad patirta trauma, ar patemptas raumuo. Praėjo keli mėnesiai, išvada manęs netenkino, todėl užsirašiau pas kitą specialistą. Ir taip myniau takus iš vieno gydytojo, pas kitą. Nes išvada viena ir ta pati -“ esate sveika ir ieškote sau ligų“. Aplankiau 8 privačius gydytojus (tame tarpe ir hematologas). Gydė nuo neuralgijos, nervų šaknelių uždegimo, infekcijos. Visi aiškino,kad su manimi viskas gerai, prisigalvoju. Jau ir pas psichiatrus siuntė, nes „ieškau sau ligų, nors aš tikrai labai gerai save pažįstu ir jaučiu. Galiu vos ne tiksliai pasakyti, koks  šiuo metu yra  mano kraujas be tyrimų. Ir vistiek nesutiko su mano nuomone, kad man reikia pagalbos. Vienintelis atsakymas buvo- kreipkitės į psichiatrą. Galiausiai, apsilankiau pas ginekologę, ji tik patvirtino, kad „reikia ieškoti kitų ligų“. Todėl pasidariau kompiuterinę tomogramą, kuri tiksliai parodė – liga sugrįžo.

Nieko nelaukusi, susisiekiau su santariškėse dirbančiais medikais,pakartojo tyrimus, padarė biopsiją. Išvada – Hodžkino limfoma 4st.apimta krūtinė, plaučiai. Pyktis ima, kad kreipiausi pačioje pradžioje, pati ieškojau pagalbos, o man buvo pasiūlyta apsilankyti pas psichiatrus. Bet yra kaip yra…

Tuo metu, slydo viskas iš po kojų. Praradau sveiką protą, kankino nemiga, atsirado fakto neigimas – aš esu sveika, man pagalbos nereikia. Tikrai galiu pasveikti gydydamasi kitaip. Juk tiek daug istorijų, kad žmonės pasveiksta patys. Pradėjau domėtis, skaityti, ieškoti žmonių, kurie išbandė alternatyvią mediciną. Sulaukiau didžiulio palaikymo ir nusprendžiau- chemijos atsisakysiu, einu gydytis pati. Kaip dabar prisimenu, pasirašiusi, kad gydymo atsisakau, skraidžiau tarsi ant debesų. Juk aš visiems įrodysiu, kad deja deja, medikai negali pripažinti, kad yra vaistai nuo vėžio ir galima pasveikti kitaip.

Perskaičiau apie kanapių aliejų, kad jis daro stebuklus.Internete apstu informacijos, kaip kanapių thc aliejus padeda, kad jo reikia per 3mėn sunaudoti 60ml. Žinau, kad tai yra rizikinga ir nelegalu, bet skęstantysis ir šiaudo griebiasi. Tad pradėjau savo „kelionę“ pasveikimo link.

Visko nerašysiu kaip jaučiausi, kas ten darėsi su manimi, bet pasakysiu, čia reikia būti beprotiškai stipriam, kad atlaikyti tokią nemalonę būseną ,o kur dar visos emocijos, kai sveiko proto visiškai nebelikę.

Pripažinsiu, aliejus buvo veiksmingas, jokio skausmo nejaučiau, pastoviai miegojau. Krūtinėje atsivėrė kone kumščio dydžio žaizda, tai galite tik  įsivaizduoti koks buvo sudėtingas ir sunkus mano kelias. Šalinosi negyvi audiniai, kremzlės. Žodžiu viskas krito lauk, kas buvo susikaupę ir pažeista ligos. Perrišinėjimai truko metus laiko. Žaizda užsitraukė pati. Operacija šiuo atveju gal ir galima, bet būtų reikėję pašalinti ne tokį ir mažą plotą, dviejų delnų dydžio. Laimei, operacijos išvengiau.

Per savo gydymosi laikotarpį nevalgiau mėsos, nevartojau cukraus. Buvau žaliavalgė. Maistas tik pačių užaugintas arba pirktas pas ūkininkus. Gėriau spanguolių, putinų ir šaltalankių sultis. Vartojau poniabudę, valiausi grikiais (patarė bioenergetikė K.Vaištarienė), gėriau beržo grybą, išbandžiau ir bičių pienelį, kiaulpienių  šaknis. Sodą, degtinę su aliejumi, dideli kiekiai morkų sulčių. Išbandžiau Bolotovo mitybą, valgiau pagal dr.Sezio lentelę, gėriau filtruotą vandenį,virinau ir šaltinio vandenį. Žodžiu išbandžiau viską, ką radau tuo metu internete. Rezultatas- pasiprašiau pas gydytojus pati, nes mačiau, kad man vistiek nepadeda tas alternatyvus gydymas. Protas sugrįžo ir pradėjau naują kelionę.

Gavau nei daug, nei mažai 14-16 chemijų. Atliko ir čiulpų transplantaciją.  Apie gydymą nepasakosiu, nes patys žinote, kokios linksmybės būna, bet…Turiu paminėti, kad visą gydymą, pernešiau daug lengviau, nei kiti žmonės. Nors mano chemijos buvo tikrai labai stiprios. Aš neatrodžiau serganti. Net ir patys medikai sako, kad priklausau 5% žmonių, kurių organizmai gerai skaido chemiją. Todėl supiltos arklinės dozės chemijos, net galėjo būti padvigubintos.

Šiandien dienai, džiaugiuosi, kad gydymas yra baigtas. Medikai leido pailsėti, nes tyrimų atlikta gausybė (PET daryta 12k.,imtos 8 biopsijos). Dabar drąsiai sakau, džiaugiuosi, kad laiku susiprotėjau, rimtai stojau į kovą ir ją laimėjau. Todėl pasisakau tik už tradicinį gydymą ir jokių savigydų!

Nėra jokių stebuklingų žolyčių, grybukų ar kitų „marmaliukų“ , kurių pagėrus pasveiksti. Nėra jokių vitaminų, kurie veiktų stebulingai. Net ir tos sėkmės istorijos, kurias girdėjau ir girdžiu paremtos medicinos įsikišimu „buvo atlikta operacija, švitino,gavau kelis kursus chemijos, pašalino ligos židinį…bet aš pasveikau be medicinos“. Tad tikriausiai dabar akis pravėriau visiems kur kas plačiau. Nereikia nei šarminti, nei rūgštinti organizmo. Sveikiau gyventi- būtina, bet sveikatintis reikėtų pabaigus gydymą ir su medikų žinia. Juk puikiai žinau, ką reiškia sėdėti naktimis ir ieškoti recepto “ kaip pasveikti nuo vėžio“.

Pasitikėkite medikais, sutikite bendradarbiauti, laikykitės nurodymų ir labai džiaugsiuosi už kiekvieną, kuris galės pasakyti- aš įveikiau vėžį.

Todėl noriu pasakyti kiekvienam, ši liga,tikras išbandymas visame kame,bet… Reikia turėti daug ryžto, drąsos ir noro pasveikti. Kai suklumpi ir sunku atsitiesti, tada supranti, kad gyvenimas yra trapus. Tada atsiranda daug laiko, nereikia niekur skubėti, brangini kiekvieną minutę praleistą su mylimais žmonėmis ir supranti, kad nori gyventi, nors ir giltinė alsuoja į nugarą. Supranti, kad gyvenimas yra gražus, tik mes patys jį nuspalvinam tamsiomis spalvom. Tikiuosi,kad mano istorija ne tik motyvuos judėti pirmyn, bet ir kartu pamokys, kad su sveikata žaisti negalima. Nes kartais tokie žaidimai gali kainuoti labai daug. Jauna būdama, siunčiau save myriop, nes aklai tikėjau, kad aš pasveiksiu.

O pabaigai, pasakysiu, vyras nepaliko, draugai nenusisuko, šeima palaikė. Išmokau daug pamokų. Esu dėkinga gyvenimui, kad sutikau tiek daug gerų žmonių. Dėkoju visiems, kurie meldėsi už mane, kurie palaikė, kai buvo sunku. Dėkoju už rūpestį,meilę. Didelis AČIŪ sakau medikams, kad nenusisuko ir dėjo visas pastangas, kad pasveikčiau. Esu tikras laimės kūdikis. Ar keisčiau kažką? Tikriausiai ne. Nes aš savo laimės paukštę pagavau, todėl dabar, tvirtai laikau ją rankose ir net nesiruošiu jos paleisti.